Svetainės informacijos rodyklė

Skaudi netektis

18. 05. 14
Atnaujinta: 14 birželio 2018
Parašyta 14 gegužės 2018
Peržiūros: 1340

arunas

Gyvenimas daug atima, bet dar daugiau jis duoda.
Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti.

Vytautas Mačernis

 

 

 

 

 


IN MEMORIAM

Arūnas Žemaitaitis
1976-09-22 – 2018-05-13

Sekmadienį (gegužės 13 dieną) per Šeštines (Kristaus dangun žengimo šventė) mus paliko VDU „Rasos“ gimnazijos visų labai mylimas ir gerbiamas meno vadovas, renginių režisierius, dramos būrelio vadovas, tikybos mokytojas.

Kybartuose, krikščioniškas vertybes puoselėjančioje šeimoje, prasidėjo prasminga Arūno būties kelionė. Gyvenimo būdą, polinkį į meną, jautrumą jis paveldėjo iš mamos, išvaizdą – iš tėvo. Arūnas  buvo charizmatiškas, optimistas, nepaprastai nuoširdus. Prisimindamas vaikystę, pasakojo, kad augo daugiabutyje, tačiau seneliai turėjo namą, kuriame Arūnas mėgdavo lankytis, nes senelis buvo didžiausias autoritetas, kuris visą gyvenimą išliko nuoširdus, viską pasiekė savo darbu, turėjo tvirtą nuomonę ir, nors nebuvo baigęs aukštojo mokslo, žmonės klausdavo jo patarimų. Dvylikametis Arūnas Kybartuose pradėjo lankyti parapijos jaunimo centrą, kuriame dirbusios vienuolės seserys Bernadeta Mališkaitė bei Onutė Šarakauskaitė kasmet rengdavo kalėdinius spektaklius, kuriuose jis vaidindavo.

Paskatintas režisierės Nijolės Šemiolkinos, pasirinko aktorystės studijas. 1998 metais baigė KVAD Aukštesniąją aktorinio meno mokyklą. Vienu metu teko mokytis menotyros kursą bei specialybės dalykus: ryte paskaitos Vytauto Didžiojo universitete, o vakare studijuodavo specialybės dalykus Kauno aktorinio meno mokykloje prie Kauno valstybinio dramos teatro, tačiau Arūnas džiaugėsi turėjęs galimybę dirbti su tokiais pedagogais kaip Gytis Padegimas, Leonardas Zelčius ir Algimantas Masiulis. 2011 metais įgijo KTU Socialinių mokslų fakultete mokytojo kvalifikaciją, studijavo VDU teologiją. Dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre, Kauno mažajame teatre, vedė įvairius Kauno miesto ir respublikos renginius. Arūnas daug metų organizavo ir dalyvavo įvairiose jaunimo stovyklose, ne kartą yra dirbęs vaikų psichologinėse pagalbos linijose. Dirbdamas teatre, yra sakęs: „Dažnai trūksta paprasto žmogiškumo, visi kažkuo dangstomės. Turi būti be kaukės, nes žiūrovai supras, kada tu vaidindamas esi nuoširdus, o kada tik atlieki pareigą. Man labai svarbus tiesos jausmas – negaliu jaustis gerai, jei kam nors pameluoju. Tada prarandu kūrybiškumą, atsiranda įvairių baimių, jaučiuosi silpnas. Tiek darbe, tiek šeimoje labai svarbu pasitikėjimas.“

2000 m. rugpjūčio 24 dieną pradėjo dirbti VDU „Rasos“ gimnazijoje. Per aštuoniolika darbo mokykloje metų Arūnas režisavo aštuoniolika  Rugsėjo 1-ųjų, Mokytojo dienos švenčių, „Krikštynų“ (priėmimo į bendruomenę šventė), Labdaros vakarų, Šimtadienių, Paskutinio skambučio ir Atestatų įteikimo švenčių. Pastatė įvairių spektaklių Advento, Šv.Kalėdų, Šv.Velykų progomis ir kitoms mokyklos šventėms.

Arūno svarbiausias ir gražiausias rūpestis – šeima: buvo mylintis vyras ir puikus trijų dukrelių: Urtės (9 metai), Elzės (8 metai) ir Grėtės (1,5 metukų), tėvas. Arūnas skubėjo gyventi, skubėjo save išdalinti, perduoti savo begalinę meilę šeimai, savo dukrytėms, mokiniams, kolegoms, visiems sutiktiems žmonėms. Šalia Arūno buvo gera, šilta, jauku, jam galėjai viską išsipasakoti – visada būdavai išgirstas. Atrodė, tarsi kiekvienam jis turi laiko, visiems visada padėdavo.

Mėgstamiausias Arūno poetas buvo Vytautas Mačernis, kurio poeziją skaitydavo mokiniams. Iš Arūno sklido šviesa, kurią galima nusakyti Mačernio žodžiais: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest. Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą.“ Arūnas paliko daug savo gyvenimo ir kūrybos priesakų, kurie svarbūs mums nerimastingoje, sudėtingoje ir klaidžioje kasdienybėje.

Jis niekada nepamiršo gimtųjų Kybartų. Yra sakęs, kad Kybartus galįs lyginti su didžiaisiais miestais: čia kirtosi Europos geležinkeliai, kurie buvo tarsi tiltas, jungiantis Europą su Rusija, tačiau šio miesto žmonės paprasti ir nuoširdūs. Arūną ir palydėsime į paskutinę kelionę iš jo gimtinės.

Nelengva kalbėti būtuoju laiku... Liūdi ir nuoširdžiai užjaučia šeimą bei artimuosius VDU „Rasos“ gimnazijos pedagogų, mokinių ir jų tėvų bendruomenė.

Mus rasite